BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kada pagaliau Lietuva išlis iš informacinio urvo?

Ne už kalnų Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas. Data reikšminga, nors tai lėmęs vokiečių aprašytas įvykis šiais laikais ir atsidurtų kriminalinės kronikos skiltyje. Pasirodo, padedamas čiabuvių, Dievo tarnas misionierius su savo bendražygiais nukeliavo į dangų. Pagal įvykio aprašymą, mūsų protėviai pasveikino atvykėlius smūgiu į galvą kuoka, šių dienų beisbolo lazda, nors galėjo būti ir atvirkščiai. Juk puikiai žinome, kokiais būdais buvo skleidžiamas Dievo žodis. Gal lietuviai paprasčiausiai gynėsi? Bet dabar jau nebesužinosime, nes lietuviai tada savo pozicijos po šio tarptautinio skandalo neišreiškė. Taip Lietuva „įsiliejo“ į informacinę erdvę.

Sakoma, kad istoriją kuria nugalėtojai. Gal tiksliau - raštingi nugalėtojai. Tik pabandykite įsivaizduoti, kaip skirtingai vertintume Mongolų-totorių užkariavimus, jei jie būtų patys užrašę savo žygius. Kita vertus, nemanau, kad taip romantizuotume plėšikaujančių vikingų palikimą, jei jie nebūtų rašę savo sagų.

Na, o mes, kurgi mes? Susidaro įspūdis, kad per pastaruosius 1000 metų Lietuva netoli tepažengė.  Rašyti išmokame, bet vis tiek rašome sau ir apie save. Net ir provincialumu Lietuvą gėdinantys intelektualai dar nieko nedaro, kad Lietuva tokia nebūtų. O gal dar nesuprato, jog XXI amžiuje yra neapsakomai daug galimybių ištempti tėvynę iš informacinio urvo, kuriame ji sėdi jau tūkstantį metų. Tad kaip mes visi, Lietuvos piliečiai, nelaukdami valdžios sprendimų galėtume prisidėti prie informacinės sklaidos apie Lietuvą pasaulyje? Gal trumpai pažvelkime, kur esame.

Atsakymas labai trumpas, pasaulyje Lietuvos nėra.  Deja, per tūkstantį metų Lietuva taip ir nesugebėjo pasinaudoti jokiais informacijos įrankiais. Gal todėl, kad palyginti neseniai atradome rašytinį žodį ir dar nepajutome žodžio galios? Gal pradėkime nuo viršūnėlių. Norėtųsi paklausti, kiek straipsnių mūsų šalies vadovai, politikai, akademikai ar intelektualai publikavo autoritetinguose pasauliniuose leidiniuose, tokiuose kaip „Financial Times“, „International Hearald Tribune“, „Foreign Affairs“, „Times“ ir t. t. Nuoširdžiai tikiuosi, kad klystu, bet tokių siurprizų matyti neteko. Gal neturime ką pasakyti? Jei viešai nereiškiame savo nuomonės, gal tada ir neverta tokių „kukliųjų“ atsiklausti, kai svarstomi įvairūs mūsų šaliai svarbūs sprendimai. Dedame pastangas, kad Lietuva neliktų pilkojoje gynybinėje ir politinėje zonoje, bet nesuprantame, jog esame juodoje informacinėje skylėje. Gal tai ne mūsų stilius afišuotis, dirbame tyliai ir atkakliai palikdami „nereikalingą afišavimąsi“ nesusipratusiems ir pasipūtusiems: britams, prancūzams, vokiečiams, rusams, švedams ir pagaliau tiems patiems estams.  Tegul jie kalba už mus, beje, patirties turime su kaupu. O gal mūsų nuomonė niekam neįdomi?

Žinoma, rašyti sunkus darbas, o rašyti gerai yra dar sudėtingiau.  Be to, įtariu, kad daugumai Lietuvos šviesuolių tai pasirodys nedėkingas užsiėmimas, nes straipsnius, spausdintus pasaulinėje žiniasklaidoje, Lietuvoje perskaitytų minimalus susidomėjusių skaičius, nors kai kurie interneto dienraščiai jau pradeda versti įdomias publikacijas. O kaip su originalo kalba? Netgi tokie leidiniai, skirti Europai, kaip „The Economist“ ir „The Guardian“ prie savo kainyno žymi tokias Europines šalis, kaip Latvija ir Estija, „parmiršdama“ paminėti gyventojų skaičiumi didesnę Lietuvą, kuri, beje, taip pat yra Europos Sąjungos narė. Gal todėl, kad nelabai kas čia ir skaito vakarietiškus leidinius. Žiūrėsim, kiek dar Lietuvos vardas „puikuosis“ „The Financial Times“ kainyne.

Nors spausdintinė žiniasklaida vis dar išlieka viena svarbiausių informacijos sklaidos priemonių, vis dėlto tai jau XX amžius. Ši žiniasklaidos rūšis sparčiai užleidžia vietą elektroninei viešajai erdvei. Amerikietiškasis „Wall Street Journal“ paskelbė, kad jau „perorientuoja“ savo verslą į internetą. Koja kojon su XXI amžiumi žengia dauguma spausdintinio žodžio leidinių. Čia turbūt verta pasidžiaugti, kad pagrindiniai Lietuvos dienraščiai taip pat aktyviai darbuojasi virtualioje erdvėje. 

Vis dėlto, kad ir koks objektyvus būtų leidinys, jo turinys priklauso nuo redaktoriaus ir laikraščio leidėjo interesų. Tad internetas pasiūlė puikią išeitį ir nuo kitų malonės išlaisvino norinčiuosius rašyti. Visi, kas nors kiek išmano primityviausius interneto pagrindus ir moka spausdinti, gali skelbti savo mintis. Vadinamieji blogai ar interneto dienoraščiai jau tampa labai svarbia informacinio lauko dalimi. Blogų reikšmė pasauliniame informacijos sraute nuolat auga ir tik augs.

Jau minėjau, kad Lietuvoje daugėja laikraščių, perkeliančių savo publikacijas į internetą. Atsiranda ir tik internetui skirtų leidinių, kuo taip pat reikia džiaugtis. Informacijos sklaida tampa laisvesnė. Plečiasi ir lietuviškų blogų pasiūla. Tai be galo džiugina, nors blogų, skirtų visuomeninėms temoms, kokybė dar smarkiai šlubuoja, be to, pasirinkimas labai mažas. Bet šis straipsnis ne apie tai. Norėtųsi paklausti: o kaip Lietuva atrodo pasauliui?

Šiuo metu Lietuvos interneto erdvėje praktiškai nėra. Egzistuoja biurokratinės, iš reikalo sukurtos svetainės su pasenusiais duomenimis. Net ne visos įmonės ar politinės organizacijos turi svetainių puslapius angliškai. O save laikančios provakarietiškomis ir progresyviomis nevyriausybinės organizacijos ne visada sugeba angliškai parašyti apie ką tik surengtą konferenciją, suorganizuotą tyrimą ar pristatytą mokslinį leidinį. O ką jau kalbėti apie kitus, kurie net nemato jokio reikalo reprezentuoti save angliškai, pagaliau pasamdžius vertėją išversti kelių šimtų žodžių tekstą. Vis dėlto tas niekam tikęs pasaulis gali sužinoti apie mus, bet tam trūksta labai paprasto dalyko – mokėti lietuvių kalbą. Na, bet tai jau pasaulio kaltė, kad jie niekaip nesugeba išmokti mūsų kalbos.

Įdomumo dėlei palyginkime Lietuvos (http://www.li.lt/index.php?language=en), Latvijos (http://www.li.lv) ir Estijos (http://www.einst.ee/) institutų svetaines. O dabar atsakykite sau, kuri šalis jus labiau sudomino, paskatino domėtis toliau, davė pakankamai informacijos, sudarė palankesnę nuomonę?

Jau daug buvo kalbėta apie Lietuvą pristatančių svetainių trūkumą ir jų kokybę. Ką padarysi, nesupranta problemos mastų atsakingi asmenys, ir tiek. O čia jums mažytė Estija atrado pinigų ir trečia pasaulyje atidarys virtualią ambasadą „Second Life“ svetainėje. Pinigų, laiko ir žmogiškųjų išteklių švaistymas? Taip „švaistydama“ pinigus Estija ir toliau sėkmingai kuria pažangios šalies įvaizdį. Taip „švaistydami“ pinigus ir energiją, estai sugeba išlaikyti dėmesį apie savo šalį kaip įdomią, jaunatvišką, drąsią ir nebijančią naujovių. Dar ne per vėlu, ir mūsų vėliava galėtų pakilti virtualioje erdvėje, bet tai jau valstybės tarnautojų reikalas. 

Kita vertus, estams gal ir būtina atidaryti virtualią ambasadą, nes Estijos interneto erdvėje daug. Valstybės strategija paversti šalį E-stonia jau duoda rezultatų. Palyginus mus ir estus interneto erdvėje, susidarytų įspūdis, kad estų - dešimt milijonų, lietuvių - gal pusė. Išskyrus nuobodžią oficialią informaciją (nors čia reikia pagirti Prezidentūrą ir Užsienio reikalų ministeriją informacijos operatyvumu), Lietuvos internete nėra. Žinoma, reikėtų pasidžiaugti bandymu žaismingai pristatyti Lietuvą YouTube svetainėje.

Laikantis lietuviškos tradicijos, norėtųsi eilinį kartą burnoti ant valdžios. Kad ir kaip ten būtų, šią nišą galime užpildyti patys ir be valdžios malonės. Personalizuoti ir paįvairinti Lietuvą virtualiame pasaulyje galime rašydami apie Lietuvą tam sukurtuose bloguose. Jau minėjau, kad blogai sparčiai tampa informacijos šaltiniu, o rimtų žmonių blogai tampa svarbios informacijos šaltiniu. Tam, kad žinia pasiektų kuo platesnę auditoriją, tokie blogai turėtų būti rašomi angliškai, bet rašykime ir vokiškai, lenkiškai, korėjietiškai ir t.t. 

Ką gi, pasidairykime po virtualią erdvę. Vėlgi sugebėjau atrasti trisdešimt tris blogus, rašančius apie Estiją angliškai, tiek pat apie mūsų akimis taip beviltiškai atsilikusią Armėniją. Netgi Lietuvos „studentė“ integruotis į Vakarus Moldova turi dvylika blogų.Blogai nuo valstybinių iki politinių, kultūrinių (armėnai net pristato savo eilėraščius), ekonominių, gyvenimo būdo ir t.t.  Pasirinkimas puikus.

Blogų, rašančių apie Lietuvą angliškai, - mažiau nei dešimt. Politinėmis temomis ir apie ekonomiką  - tik du. Vienas iš jų, deja, taip ir neįsibėgėjo, kitas atsirado tik prieš du mėnesius. Neslėpsiu, tą blogą (http://irzikevicius.wordpress.com/) pradėjau pats. Tai buvo daugiau desperatiškas bandymas užpildyti juodąją skylę interneto erdvėje. Nesu jokių sričių specialistas, ir dėl įvairiausių priežasčių esu suvaržytas. Informacija bloge pateikiama gal ir ne pačia įdomiausia forma, jos sausokas, bet šiuo metu kaip ir nėra su kuo palyginti.

Nieko daugiau nelieka, kaip tik kreiptis į tos pilietinės visuomenės dalį, kuriai svarbu pristatyti Lietuvą pasauliui. Mieli intelektualai - politikai, visuomenininkai, akademikai, studentai, darbininkai, namų šeimininkės ir t.t.  Lietuvoje ir užsieniuose! Atėjo laikas išvesti Lietuvą iš tamsaus informacinio urvo į pasaulio informacijos šviesą. Užteks dejuoti ir reikalauti iš kitų. XXI amžius kiekvienam suteikia galimybę pasisakyti, papasakoti, pristatyti. Turime pasaulinio masto mąstytojų, politikų, filosofų ir istorikų, kurie galėtu išsamiau paaiškinti pasauliui, kodėl Lietuvai svarbu būti Vakaruose, kodėl reikalaujam kompensacijos iš Rusijos, kodėl nenorime Nord Stream Baltijos jūroje, kodėl statome elektrinę, kodėl mums svarbi Rugpjūčio 23-ioji, Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Kodėl mes švenčiame Jonines ir Mindaugo karūnavimo dieną, kas tas Mindaugas, kodėl verta važiuoti į Lietuvą čia investuoti ar pailsėti? Kas tas J. Miltinis, ir kad J. Mekas yra lietuvis. Kodėl mes didžiuojamės savo istorija, pasiekimais, kultūra, kodėl taip mylime savo Tėvynę… Temų yra begalė.

Palikime lietuviškas rietenas Lietuvai, rašykime pozityvius dalykus apie šalį, žinoma, neperlenkdami lazdos. Pasauliui turime pranešti gerą naujieną apie Lietuvą, nes mūsų gimtinė to nusipelnė. Nebūtina rašyti didelių straipsnių. Apie rūpimą temą ar įvykį galima parašyti ir keliais sakiniais. Kai kuriems gali būti nedrąsu dėl anglų ar kitos kalbos. Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje iš tų 17%, kalbančių angliškai, sugebės pagelbėti. O gal atitinkamos institucijos paskirtų tam tikrą pinigų dalį, skirtą Lietuvos įvaizdžio kūrimui vertiems dėmesio blogams versti į anglų ir kitas kalbas?  Čia ir būtų konkretūs žingsniai pristatyti Lietuvą.

O techninių sugebėjimų administruoti blogą tikrai nereikia. Tai labai paprasta, tik pabandykite. 

Kai kas pasakys, kad tai tik laiko gaišimas. Lietuva jau sugaišo tūkstantmetį, tad nereikia pykti, kai Gibsonas pavadina mus aštriadančiais su beisbolo lazdomis (prieš tūkstantį metų tai buvo kuokos). Kol vienintelis nemokamas informacijos šaltinis apie Lietuvos vidaus įvykius angliškai išlieka „Itar-Tass“ naujienos. Neverta ir per daug verkšlenti dėl mūsų prasto įvaizdžio Vakaruose. Be to, svarbiausia ne kiek blogų skaitytojų, bet kas juos skaito. O tai dažniausiai kiti žurnalistai, publicistai ir nuomonės formuotojai.

Stebinanti Estijai palankių straipsnių gausa „The Economist“ žurnale turi savo priežastį. Žinoma, negalima nesižavėti šios šalies pasiekimais visose srityse, be to, sugebėjimais pristatyti tuos pasiekimus pasauliui. Vis dėlto žurnalo palankumas estams yra ir vieno iš žurnalo vadovo Edwardo Lucaso asmeninių simpatijų Estijai rezultatas. Tiek, kiek „The Economist“ nuveikė kuriant Estijos pozityvų įvaizdį, pinigais pamatuoti neįmanoma. Net neabejoju, kad estų valdžia ponui Edwardui jau yra numačiusi valstybinį apdovanojimą. 

O šis palankumas „išlaikomas“ su Edwardo Lucaso blogo(http://www.edwardlucas.blogspot.com/) pagalba. Tik apsilankykite žurnalisto bloge ir pamatysite, kokios aršios kovos komentaruose vyksta tarp palaikančiųjų Lucaso straipsnius ir oponuojančiųjų jam. Palaikantieji - daugiausia estai, oponentai - daugiausia Rusijai palankūs asmenys. Visi blogeriai, išsakydami savo nuomonę, pristato ir savo šalies požiūrį į vieną ar kitą įvykį. Ne paslaptis, kad blogų autoriai semiasi naujų idėjų iš komentarų, o įsimintinų komentarų blogus netgi aplanko. Tad autoriui net nereikia daug vargti norint pasisemti idėjų naujam straipsniui. O Lucasas rašo ne tik „The Economist“, jo komentarai spausdinami įtakingame „The Eruopean Voice“, galime jų rasti ir „The Daily Mail“ laikraštyje. Be to, Lucasas apie naująjį Šaltąjį karą rašo knygą, kurioje, net neabejoju, Estija bus „žibanti žvaigždė“.

Štai jums ir paprastas pavyzdys, kaip galima prisidėti prie nuomonės formavimo. Šiais laikais galima informuoti ir formuoti nuomonę kokiam nors britui ar amerikiečiui net neišėjus iš savo namų Vilniuje ar Pušalote. Reikia tik noro ir supratimo, jog tai svarbu. Supratimo, kad mes esame ne prastesni už kitus, už tuos pačius estus tik turime tai parodyti ir informuoti apie tai!

Tad, mielieji, kibkime į darbą. Jei tavęs nėra internete, tavęs nėra apskritai. Tai XXI amžiaus iššūkis visiems. Dar niekada nebuvo taip lengva būti išgirstam. O pasakyti pasauliui juk turime labai daug apie ką, per tūkstantį metų čia daug ko įvyko, be to, šis bei tas dar ir vyksta.

P.S.  Šis straipstnis rašytas internėtiniui dienraščiui, ir plačiai visuomenei, kuri dar nedaug ką girdėjo apie Blogus. Mano blogas angliškai ‘Lituanica’.  Lietuvos blogeriai, primyn!  Straipsnis publikuotas Bernardinuose, Atgimime ir Delfije

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. kostia:

    neidializuokite tos Estijos, ką reiškia jos " kompetirizacija" ir jos ėjimas į "virtuualią erdvę' parodė rusų fašistai, sėkmingai užbaninę visą estijos valstybės įstaigų darbą. duodu jums 200, ne 500 procentų,kad Estijos viruali " ambasada" bus atakuota hakerių - hukiganų per pirmąsias dešimt dienų, arba kaip madinga rusijoje bus sukurtas Estijos " virtualios ambasados" klonas,kuris kaip reikiant padarys žalą pačiai Estijai.

    Darbo ir lėšų žinoma reikia ir Lietuvai, žinoma ji atsilieka IT srityje, bet tai laikina.

    Tarp kitko.Lietuva yra nežinoma standartiniam europiečiui, bet faktas, kad kardinolas Rišelje pjudė Žečpospolitą karui su Švedija ir rusija ,rodo tai,kad Lietuva niekad nebuvo " informacinio karo " užfrontėje. Papraščiausiai ji buvo pamiršta. Ir čia musų istorikų garbės reikalas tą ištaisyti.

    Žinoma eiti į elektroninę erdvę reikia. Bet protingai.

  2. Irzikevicius:

    Sutinku kad rusai (?) greičiausiai jau rezgia 'planą chuliganą', bet kibernėtinės atakos Bronzinio Kareivio krizės metu Estija dar labiau išreklamavo kaip Aukštūjų technologijų šalį. Be to kalbama kad NATO kurs specialų padalinį visam blokui kibernėtinėms atakoms atremti. Estai jau paprašė kad tokios organizacijos būstinė būtų irengta Taline. O kodėl gi ne.

    Be to esu įsitikinęs kad estai jau pasiruošę busimoms atakoms prieš jų virtualią ambasada. PR prasme galima dar daugiau 'išspausti' jei bus 'atakuota valtybės amasada'. Jus turbūt jau girdėjote kad tokių teroristinių atakų Second Life jau buvo kelios.

    Tik įsivaizduokite antraštes pasaulinejė spaudoje 'Estijos ambasadai gręsia teroristinis išpuolis', 'Pirma kibernetinė teroristinė ataka prieš kibernėtinės Estijos ambasadą… Ir t.t, ir t.t. Čia jums ir šalies PR pasaulinėje informacinėje erdvėje.

Rašyti komentarą