Bet kokia krizė yra nemaloni o ypač financinė Kalėdų metu. Lietuvos bankininkai atrado dar viena krizę ir pavadino ją pasitikėjimo krize. Gal ir trūksta pasitikėjimo tarpbankiniame sektoriuje, sunku ginčiotis. Vis dėl to kitokio pobudžio krizė akivaizdi, tai Lietuvos vartotojų per didelio pasitikėjimo savimi krizė kuri privedė prie arogantiško ir buko godumo. Lietuvoje šio godumo puoseletojai buvo bankai ir jų analitikai, prekybos centrai ir vyriausybė bei žiniasklaidos dalis tapusi jų ruporais.. Juos visus galime koneveikti dėl šios krizės. Vis dėl to kone labiausiai turime kaltinti tik save. Turime pripažinti kad būtent mes, jau vadinami nebe pileičiais bet vartotojais, neatsispyrėme savo gobšumo pagundai ir buvome tie pagrindiniai virėjai privirę košės kuria mums patiems teks srėbti. Ši, konservatorių valdoma vyriausybė, eilinį kartą pasirįžo padėti mums išsrėbti šią labai jau prisvilusią košę. Dėja eilinį kartą konservatoriai pralaimi informacinį mušį, ir susidaro įspūdis kad visomis įmanomomis priemonėmis yra ieškoma būdų kaip dar, ir dar leisti save būti plakamam kandžių komentarų . Viešūjų ryšių specialistas G. Kirkilas tai pavadintų propoganda.
Reikėjo paprotinti vartotojus pranešant kad ‘šventės baigėsi’. Tik ar buvo visiems suprantama kalba paaiškinta kaip mes ‘šventėme’ ir kodėl tas ‘šventes’ reikia baigti? Ar buvo išsamiai paaiškinta kodėl reikia ‘baigti švęsti’? Gal buvo galima informuoti kad ‘šventės’ tai mūsų, vartotojų nepamatuoti lūkesčiai ir iš to išplaukiantis besaikis vartojimas. Ar kas mus kas tempė už plaukų į bankus kreiptis paskolų naujasnei mašinai įsigyti, pasikeisti televizorių į naujausią galimą modelį bei atostogoms Tailande?
Ar mes suprantame kas įvyko? Lietuvos ekonomika ir apskritai pati Lietuva gyvena vartojimo ekstazeje. Galime pasakyti kad ir Vyriausybės ‘gąsdinimai’ šios prikimo tranzo būsenos niekaip neveikia, tik pažiūrėkite kas darosi prekybos centruose! Ar racionaliai mastantys ir krizės kracho išsigandę tautiečiai taip išlaidautų? Yra pagrindo manyti kad tautiečiai pasiruošę ir toliau megautis šia pirkimo ekstaze geras pavizdys šios Kalėdos. Išleista ne ką mažiau nei per ‘auksines’ 2007 metų Kalėdas. Be to, vartodami dauguma atvieju mes pildome užienio gamintojų kišenias, ir žinoma prekybininkų. Prekybos centrų ruporais pavirtusi žiniasklaidos dalis savo straipsniuose vis informuoja apie nuolaidų lietų centruose ir kala prie kryžiaus visus kurie bando šią prikimo ekstazę apramainti.
Mirtinai įsižeidusi kad nepavyko išsireikalauti išskirtinių sąlygų sau ketvirtoji valdžia nutarė suduoti mirtiną smūgį Kubiliui čia ir dabar. Didžiausias dienraštis, save laikantis Vakarietiškos politinės kultūros šaukliu nesilaikydamas ‘šventos ir nerašytos taisyklės duoti šimtą dienų’ kala naujają vyriausybę prie kryžiaus šiai tik pradėjus dirbti. Komentatoriai lygina Lietuvą su ligoniu kuriam reikalinga medicina, be kurios šis ligonis pakratys kojas. ‘Kai jau gydytojas pradeda riboti vaistus sunkiam ligoniui tai jau ne taupymas, o egzekucija’ dienraštis porina. Dėja įspūdis toks kad naudodami medicininius terminus dauguma kritikuojančių Vyriausybės diržų sisiveržimo planą šiam sunkai sergančiam ligoniui nustato ne tokią diagnozę bei gydymo metodus. Panašu kad Lietuvos ekonomika serga ne ta liga kurią galima pagyditi girdant ligonį apsirinu ar antibiotikais.
Lietuvos ekonomika, kaip ir kiekvienas iš mūsų serga priklausomybės liga. Tai priklausomybė nuo svaiginančio įsitikinimo kad mes, pirkėjai galime tik pirkti ir vartoti, be galo be krašto. Lietuva, kaip ta narkomanė pasodinta ant vartojimo adatos. Šios žiniasklaidos priemonės save vadinančios liberaliomis ir nepriklausomis bei gyvenančiomis iš tų pačių didžiųjų prekybos centrų reklamų ir paslėptų užsakomūjų straipsnių trimituoja kad nauja valdžia veržia šiam narkomanui kilpą ant kaklo užsukdama šį narkotikų (kreditų) kranelį. Tą patį porina ir save vadinančios Social Demokratų partijos vadovai. Žinoma pastarieji dar prideda labai Social Demokratišką nuostatą kad jei nera pinigų, reikia skolintis, bet nutyli kad dar ir jiems būnant valdžioje jau niekas Lietuvai nebeskolino, nors ir buvo bandymų pasiskolinti.
Didžausias šalies dienraštis tikina kad ‘Jeigu valdžia skatina mažiau vartoti ir pati mažiau išlaidžia, šalies pramonė turi tik vieną galimybę parduoti savo gaminius – vežti į užsienį’. O kaip pavizdį pateikiamas Lietuvos žemes ūkis. Gal pradėkime nuo to kad ūkininkai nebegali konknuruoti savo šalyje todėl kad prekybos monopolininkai yra užsikėlę tokius antkainius kad Lietuvoje šios produkcijos jau nebeapsimoka pardavinėti. Jei šios produkcijos neikas nebepirks visų pirma prekybininkai turės sumažinti savo pelnus sumažindami produktų pardavimo kainas. Be to prekybininkai turi erdvės išsilaikymui. Leiskite paklausti kodėl toje pačioje ‘brangioje’ Švedijoje galiu nusipirkti naujausią Nokia telefono aparatą penkiais šimtais litų pigiau nei Lietuvoje, o drabužiai tame pačiame Stokholme kainuoja bene trečdalį pigiau nei čia, Lietuvoje. O ką jau bekalbeti apie beveik susilyginusias maisto prekių kainas Londone ir Vilniuje.
Be to Lietuvos vartotojai ne visada ir perka tas lietuviškas prekias taip skatindami prekybos deficita ir šalies įsiskolinimą užsieniui. Tiesa, tai didiesiams prekybos tinklams nerūpi, negirdėjau kad jie skatintų ‘Pirk prekę lietuvišką’. Dienraštis taip pat aprašo liudną Anželos Jakubauskienės šeimos istoriją. Šeimai su dviem mažamečiais vaikais ir ką tik iš darbo atleistu vyru tenka gyventi tik už septynius litus per dieną. Bet nepamirštama pridurti kad ponia Jakubauskienė dėl šios situacijos kaltina tiktai valdžią, bet duok Dieve ne save.
Liudnoje Jakubauskienės istorijoje po prakeiksmo valdžiai vilnietė atskleidžia visas šeimos financinio kracho priežastis. Šeima Vilniaus standartais ne ką labai ir uždirbdama pasirodo už paskolą įsigijo naują televizorių, kompiuterį, šaldytuvą, skalbyklę. Netgi nenaują automobilį. Be to ponia Jakubauskienė dar pasiimė paskolą giminaitės vestuvėms, kadangi buvo pakviesta į svočias. Dėja vyras neteko darbo, ir jau antra savaitė niekaip nesugeba užsiregistruoti bedarbių biržoje ‘nes darbuotojai nespėja aptarnauti visų norinčių’. O ponia Jakubauskienė dėja buvo priversta pakeisti veiną darbą kitu.
Ar ponia Jakubauskienė turi teisę kaltinti taip vadinamą valdžią kad imdama paskolas nesugebėjo paskaičiuoti savo šeimos biudžeto? Ar dienraštis kuris progai pasitaikius propaguoja liberalius principus ir pagrįstai skatina savo skaitytojus gyventi savo galva ir mažiau priklausyti nuo valdžios skatina tokį mąstymą atkasdamas tokias istorijas?
Ar pasakius A vyriausybei nevertėjo sugaišti šiek tiek brangaus laiko ir pasakyti B? Gal reikėjo daugiau laiko skirti aiškinimams kad jeigu jau ir toliau ‘švesime’ ir nieko nesiimsime dauguma pensininkų kitą mėnesį negaus pensijų, kaip ir tie patys biudžetininkai negaus atlyginimų nes Socialdemokratinė voveraitė ižde riešutūkų dėja nepaliko, o dar ir savo uoloje išgriaužė ne vieną skylutė. O trumpiau, valstybės iždas tuščias ne tik tuščias bet paskendęs skolose.
Dėja bus bankrotų, bus masinių atleidimų. Bankrotuos tie verslai kuriems niekada ir buvo lemta atsirasti. Tai tos statybos bendrovės pristačiusios namų per tris mėnesius kuriuos naujiems gyventojams reikia pritaikyti gyvenimui. Bankrotuos batų siuvyklos nesugebančios pataisyti batų, restoranai kurių patiekalai neverti kainų ir laikraščiai kurių Lietuvos vartotojams papraščiausiai nereikia. Rinka apsivalys nuo butaforinių įmonių ir paslaugas teikiančių verslų bei su ‘kvapeliu’ dirbančių santechnikų. Bankrotuos tas verslas kuris nesugeba pagaminti tinkamos kokybės prekės ar suteikti kokybiškos paslaugos. Trumpiau vėl ateina laikai kai pinigus teks užsidirbti, tikrąja to žodžio prasme.
Grįžtame kelis žingsnius atgal į tikrają rinką kurioje pagrindinė vertybė yra ne ‘pigūs’ piningai o sugebėjimas ramiai ir nuosekliai tuos pinigus uždirbti ir racionaliai juos panaudoti. Trumpiau ši krizė nuleis mus visus ant Lietuvos žemės kurioje mes nebegalėsime įsigyti trijų būtų ir žemės sklypo prie ežero, keisti mašinas ir televizorius taip dažnai kaip keičiame kojines. Esame iš tos žemės kurioje mes negalime sau leisti pirkti atostogųTailande ir voliotis papludimiuose kartu su Vokiečiais ar Švedais kurie kurė tokį žemišką kapitalizmą kuria jau kelias generacijas.
Lietuvoje dažnai pateikiami įvairių tarptautinių autoritetų raginimai valstybėms atrižti kranelį ir išleisti daugiau pinigų ekonomikos atgaivinimui. Taip Tarptautinio Valiutos Fondo vadovas Straussas-Khanas yra paragines vyriausybes leisti pinigus, bet pamištama paminėti kad prieš kelieas savaites šio fondo misija Lietuvoje rekomendavo taupimo ir biudžeto balansavimo politiką. Nuolat cituojamas Nobelio lauretas Krugermanas raginana viriausybes išlaidauti bet pamirštama paminėti kad kitas tarptautinis financų ekspertas Europos Sąjungos Komisarė Grybauskaitė vis primena kad šis patarimas tinka ne visoms šalims. Vakarų Europos šalys raginamos išlaidauti ir skantinti vartojimą nes šių šalių gyventojai liovėsi pirkti. Nebepadeda net Kalėdiniai išpardavimai ir nuolaidos. Dėja Lietuvoje įvikiai klostosi priešingai, Lietuviai pagauti ekstazės vis dar išlaidauja.
Be to situacija skiriasi ir tuo kad dauguma Vakarų Europos šalių turi iš ko ‘išlaidauti’ ir joms neraikia skolintis. Lietuvos padėtis kardinaliai kitokia, mes savo rezervų neturime. Neturime net ir to milijardo Eurų kuriuos turi Estija sugebejusi planuoti į ateitį ir taupyti. O skolindamiesi tam kad ir toliau skatinti vartojimą padėsime didiesiems prekybos centrams, bet ne sau.
Tai tiesa kad vyriausybė daro ne viską kad išvengtų pagristų kritikos strelių. Jeigu jau visi veržiamės diržus tai visi ir veržkimės. Kaip beišvedžiotume faktas yra tas kad parlamentarai gauna didesnius atlyginimus. Jeigu jau kalbame apie solidarumą reikėtų pradėti nuo savęs. Juokingai skamba kad parlamentarai negali susimažinti savo atlyginimų nes neleidžia konstitucija. Gal tada verta pakeisti tokią konstituciją? O jei ne, gal tada galima nustatyti krizinę paralamentarų algą o likusius pinigus grąžinti į tą patį biudžetą, ar tas perteklines lėšas skirti kokiam nors specialiam fondui bedarbių šeimoms paremti. Nukirpus kokius du tūkstančius nuo kiekvino deputato algos būtų įmanoma paremti mažiausiai pusė tukstantį šeimų. Galima atrasti įvairių būdų reikia tik turėti noro. Tik pagalvokite kaip pakiltų parlamento prestižas.
Yra įvairių nuomonių apie krizės įveikimo būdus. Bet visiems reikia suprasti, vartojimo laikai baigėsi, o skolas reikės grąžinti. Kaltinti galime tik patys save, todėl kad maitinome savo burneles ir Social Demokratų voveraitę ne savo, o skolintais riešutais. Riešutukus reiks grąžinti tam ir išsirinkom konservatorius. O kai ‘nedoreliai’ konservatoriai vėl į uolą pririnks pakankamą kiekį riešutukų vėl išsirinksime social demokratų voveraitę kuri visus tuo riešutukus labai smagiai sugriauš. Ir vėl galėsime kaltinti visą pasaulį, bet gink Dieve tik ne save. Mes tai tikrai mokame daryti. Mėgstame valgyti duoną su druska, o jei dar ta duona reišutų.
Rodyk draugams
