BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Krizinės riešutų duonos skonis

Bet kokia krizė yra nemaloni, o ypač - finansinė Kalėdų metu. Lietuvos bankininkai atrado dar viena krizę ir pavadino ją pasitikėjimo krize. Gal ir trūksta pasitikėjimo tarpbankiniame sektoriuje, sunku ginčytis. Vis dėlto kitokio pobūdžio krizė akivaizdi. Tai Lietuvos vartotojų per didelio pasitikėjimo savimi krizė,kuri privedė prie arogantiško ir buko godumo.

Lietuvoje šio godumo puoselėtojai buvo bankai ir jų analitikai, prekybos centrai ir vyriausybė bei žiniasklaidos dalis tapusi jų ruporais. Juos visus galime koneveikti dėl šios krizės. Vis dėl to, kone labiausiai turime kaltinti tik save. Turime pripažinti,kad būtent mes, jau vadinami nebe piliečiais, bet vartotojais, neatsispyrėme savo gobšumo pagundai ir buvome tie pagrindiniai virėjai privirę košės, kurią mums patiems teks srėbti.

Ši, konservatorių valdoma vyriausybė, eilinį kartą pasiryžo padėti mums išsrėbti šią labai jau prisvilusią košę. Deja, eilinį kartą konservatoriai pralaimi informacinį mūšį ir susidaro įspūdis, kad visomis įmanomomis priemonėmis yra ieškoma būdų kaip dar ir dar leisti būti plakamam kandžių komentarų . Viešųjų ryšių specialistas G. Kirkilas tai pavadintų - propaganda.

Reikėjo paprotinti vartotojus pranešant, kad „šventės baigėsi”. Tik ar buvo visiems suprantama kalba paaiškinta: kaip mes „šventėme” ir kodėl tas „šventes” reikia baigti? Ar buvo išsamiai paaiškinta, kodėl reikia „baigti švęsti”? Gal buvo galima informuoti, kad „šventės”- tai mūsų, vartotojų nepamatuoti lūkesčiai ir iš to išplaukiantis besaikis vartojimas. Ar mus kas tempė už plaukų į bankus kreiptis paskolų naujesnei mašinai įsigyti, pasikeisti televizorių į naujausią galimą modelį bei atostogoms Tailande?
Ar mes suprantame kas įvyko? Lietuvos ekonomika ir apskritai pati Lietuva gyvena vartojimo ekstazėje. Galime pasakyti, kad ir Vyriausybės „gąsdinimai” šios pirkimo transo būsenos niekaip neveikia. Tik pažiūrėkite kas darosi prekybos centruose! Ar racionaliai mastantys ir krizės kracho išsigandę tautiečiai taip išlaidautų? Yra pagrindo manyti, kad tautiečiai pasiruošę ir toliau mėgautis šia pirkimo ekstaze (geras pavyzdys - šios Kalėdos). Išleista ne ką mažiau nei per „auksines” 2007 metų Kalėdas. Be to, vartodami ,dauguma atvejų, mes pildome užsienio gamintojų kišenes, ir žinoma - prekybininkų.Prekybos centrų ruporais pavirtusi žiniasklaidos dalis savo straipsniuose vis informuoja apie nuolaidų lietų centruose ir kala prie kryžiaus visus, kurie bando šią prikimo ekstazę apraminti.

Mirtinai įsižeidusi, kad nepavyko išsireikalauti išskirtinių sąlygų sau, ketvirtoji valdžia nutarė suduoti mirtiną smūgį Kubiliui čia ir dabar. Didžiausias dienraštis, save laikantis Vakarietiškos politinės kultūros šaukliu, nesilaikydamas „šventos ir nerašytos taisyklės - duoti šimtą dienų” kala naująją vyriausybę prie kryžiaus šiai tik pradėjus dirbti. Komentatoriai lygina Lietuvą su ligoniu, kuriam reikalinga medicina, be kurios šis ligonis pakratys kojas. „Kai jau gydytojas pradeda riboti vaistus sunkiam ligoniui tai jau ne taupymas, o egzekucija”- dienraštis porina. Deja, įspūdis toks, kad naudodami medicininius terminus, dauguma kritikuojančių Vyriausybės diržų susiveržimo planą šiam sunkai sergančiam ligoniui nustato ne tokią diagnozę bei gydymo metodus. Panašu, kad Lietuvos ekonomika serga ne ta liga, kurią galima pagydyti girdant ligonį aspirinu ar antibiotikais.

Lietuvos ekonomika, kaip ir kiekvienas iš mūsų, serga priklausomybės liga. Tai priklausomybė nuo svaiginančio įsitikinimo,kad mes, pirkėjai, galime tik pirkti ir vartoti, be galo be krašto. Lietuva, kaip ta narkomanė pasodinta ant vartojimo adatos. Šios žiniasklaidos priemonės, save vadinančios liberaliomis ir nepriklausomomis bei gyvenančiomis iš tų pačių didžiųjų prekybos centrų reklamų ir paslėptų užsakomųjų straipsnių, trimituoja, kad nauja valdžia veržia šiam narkomanui kilpą ant kaklo, užsukdama šį narkotikų (kreditų) kranelį. Tą patį porina ir socialdemokratų partijos vadovai. Žinoma, pastarieji dar prideda labai socialdemokratišką nuostatą, kad jei nėra pinigų, reikia skolintis, bet nutyli, kad dar ir jiems būnant valdžioje jau niekas Lietuvai nebeskolino, nors ir buvo bandymų pasiskolinti.

Didžiausias šalies dienraštis tikina, kad „Jeigu valdžia skatina mažiau vartoti ir pati mažiau išleidžia, šalies pramonė turi tik vieną galimybę, parduoti savo gaminius - vežti į užsienį”. O kaip pavyzdys, pateikiamas Lietuvos žemės ūkis. Gal pradėkime nuo to, kad ūkininkai nebegali konkuruoti savo šalyje, todėl kad prekybos monopolininkai yra užsikėlę tokius antkainius, kad Lietuvoje šios produkcijos jau nebeapsimoka pardavinėti. Jei šios produkcijos niekas nebepirks, visų pirma prekybininkai turės sumažinti savo pelnus sumažindami produktų pardavimo kainas. Be to prekybininkai turi erdvės išsilaikymui. Leiskite paklausti: kodėl toje pačioje „brangiausioje” Švedijoje galiu nusipirkti naujausią Nokia telefono aparatą penkiais šimtais litų pigiau nei Lietuvoje, o drabužiai tame pačiame Stokholme kainuoja bene trečdalį pigiau nei čia, Lietuvoje? O ką jau bekalbėti apie beveik susilyginusias maisto prekių kainas Londone ir Vilniuje.

Be to, Lietuvos vartotojai ne visada ir perka tas lietuviškas prekes, taip skatindami prekybos deficitą ir šalies įsiskolinimą užsieniui. Tiesa, tai didiesiems prekybos tinklams nerūpi. Negirdėjau, kad jie skatintų „Pirk prekę lietuvišką”. Dienraštis taip pat aprašo liūdną Andželos Jakubauskienės šeimos istoriją. Šeimai su dviem mažamečiais vaikais ir ką tik iš darbo atleistu vyru tenka gyventi tik už septynis litus per dieną. Bet nepamirštama pridurti, kad ponia Jakubauskienė dėl šios situacijos kaltina tiktai valdžią, bet dink Dieve, ne save.

Liūdnoje Jakubauskienės istorijoje po prakeiksmo valdžiai, vilnietė atskleidžia visas šeimos finansinio kracho priežastis. Šeima Vilniaus standartais ne ką labai ir uždirbdama, pasirodo už paskolą įsigijo naują televizorių, kompiuterį, šaldytuvą, skalbimo mašiną. Netgi nenaują automobilį. Be to, ponia Jakubauskienė dar pasiėmė paskolą giminaitės vestuvėms, kadangi buvo pakviesta į svočias. Deja, vyras neteko darbo, ir jau antra savaitė niekaip nesugeba užsiregistruoti bedarbių biržoje, „nes darbuotojai nespėja aptarnauti visų norinčių”. O ponia Jakubauskienė, deja, buvo priversta pakeisti vieną darbą kitu.

Ar ponia Jakubauskienė turi teisę kaltinti taip vadinamą valdžią, kad imdama paskolas nesugebėjo paskaičiuoti savo šeimos biudžeto? Ar dienraštis, kuris progai pasitaikius propaguoja liberalius principus ir pagrįstai skatina savo skaitytojus gyventi savo galva ir mažiau priklausyti nuo valdžios, skatina tokį mąstymą atkasdamas tokias istorijas?

Ar pasakius, kad A vyriausybei nevertėjo sugaišti šiek tiek brangaus laiko ir pasakyti B? Gal reikėjo daugiau laiko skirti aiškinimams, kad jeigu jau ir toliau „švęsime” ir nieko nesiimsime dauguma pensininkų kitą mėnesį negaus pensijų, kaip ir tie patys biudžetininkai negaus atlyginimų, nes Socialdemokratinė voveraitė ižde riešutukų ,deja, nepaliko, o dar ir savo uoloje išgriaužė ne vieną skylutę. O trumpiau, valstybės iždas tuščias, ne tik tuščias, bet paskendęs skolose.

Deja, bus bankrotų, bus masinių atleidimų. Bankrotuos tie verslai, kuriems niekada ir nebuvo lemta atsirasti. Tai tos statybos bendrovės ,pristačiusios namų per tris mėnesius, kuriuos naujiems gyventojams reikia pritaikyti gyvenimui. Bankrotuos batų siuvyklos,nesugebančios pataisyti batų, restoranai, kurių patiekalai neverti kainų, ir laikraščiai, kurių Lietuvos vartotojams paprasčiausiai nereikia. Rinka apsivalys nuo butaforinių įmonių ir paslaugas teikiančių verslų bei su „kvapeliu” dirbančių santechnikų. Bankrotuos tas verslas, kuris nesugeba pagaminti tinkamos kokybės prekės ar suteikti kokybiškos paslaugos. Trumpiau, vėl ateina laikai, kai pinigus teks užsidirbti, tikrąja to žodžio prasme.

Grįžtame kelis žingsnius atgal į tikrąją rinką, kurioje pagrindinė vertybė yra ne „pigūs” pinigai, o sugebėjimas ramiai ir nuosekliai tuos pinigus uždirbti ir racionaliai juos panaudoti. Trumpiau, ši krizė nuleis mus visus ant Lietuvos žemės, kurioje mes nebegalėsime įsigyti trijų butų ir žemės sklypo prie ežero, keisti mašinas ir televizorius taip dažnai kaip keičiame kojines. Esame iš tos žemės, kurioje mes negalime sau leisti pirkti atostogų Tailande ir voliotis paplūdimiuose kartu su vokiečiais ar švedais, kurie kūrė tokį žemišką kapitalizmą jau kelias generacijas.

Lietuvoje dažnai pateikiami įvairių tarptautinių autoritetų raginimai valstybėms atrėžti gabalėlį ir išleisti daugiau pinigų ekonomikos atgaivinimui.Taip Tarptautinio Valiutos Fondo vadovas Straussas-Khanas yra paraginęs vyriausybes leisti pinigus, bet pamištama paminėti, kad prieš kelias savaites šio fondo misija Lietuvoje rekomendavo taupymo ir biudžeto balansavimo politiką. Nuolat cituojamas Nobelio laureatas Krugermanas ragina vyriausybes išlaidauti, bet pamirštama paminėti, kad kitas tarptautinis finansų ekspertas, Europos Sąjungos Komisarė Grybauskaitė, vis primena, kad šis patarimas tinka ne visoms šalims. Vakarų Europos šalys raginamos išlaidauti ir skatinti vartojimą, nes šių šalių gyventojai liovėsi pirkti. Nebepadeda net Kalėdiniai išpardavimai ir nuolaidos. Deja, Lietuvoje įvykiai klostosi priešingai - lietuviai pagauti ekstazės vis dar išlaidauja.

Be to, situacija skiriasi ir tuo, kad dauguma Vakarų Europos šalių turi iš ko „išlaidauti” ir joms nereikia skolintis. Lietuvos padėtis kardinaliai kitokia - mes savo rezervų neturime. Neturime net ir to milijardo eurų, kuriuos turi Estija, sugebėjusi planuoti į ateitį ir taupyti. O skolindamiesi tam, kad ir toliau skatinti vartojimą, padėsime didiesiems prekybos centrams, bet ne sau.

Tai tiesa, kad vyriausybė daro ne viską, kad išvengtų pagristų kritikos strėlių. Jeigu jau visi veržiamės diržus,tai visi ir veržkimės. Kaip beišvedžiotume faktas yra tas, kad parlamentarai gauna didesnius atlyginimus. Jeigu jau kalbame apie solidarumą reikėtų pradėti nuo savęs. Juokingai skamba, kad parlamentarai negali susimažinti savo atlyginimų, nes neleidžia konstitucija. Gal tada verta pakeisti tokią konstituciją? O jei ne, gal tada galima nustatyti krizinę parlamentarų algą, o likusius pinigus grąžinti į tą patį biudžetą, ar tas perteklines lėšas skirti kokiam nors specialiam fondui bedarbių šeimoms paremti. Nukirpus po du tūkstančius nuo kiekvieno deputato algos, būtų įmanoma paremti mažiausiai pusė tūkstančio šeimų.Galima atrasti įvairių būdų, reikia tik turėti noro. Tik pagalvokite kaip pakiltų parlamento prestižas.

Yra įvairių nuomonių apie krizės įveikimo būdus. Bet visiems reikia suprasti, vartojimo laikai baigėsi, o skolas reikės grąžinti. Kaltinti galime tik patys save, todėl kad maitinome savo burneles ir socialdemokratų voveraitę ne savo, o skolintais riešutais. Riešutukus reiks grąžinti, o tam ir išsirinkom konservatorius. O kai „nedorėliai” konservatoriai vėl į uolą pririnks pakankamą kiekį riešutukų, vėl išsirinksime socialdemokratų voveraitę, kuri visus tuos riešutukus labai smagiai sugrauš. Ir vėl galėsime kaltinti visą pasaulį, bet gink Dieve, tik ne save. Mes tai tikrai mokame daryti. Mėgstame valgyti duoną su druska, o jei dar ta duona -riešutų…

Rodyk draugams

Rašyti komentarą